Trumpos siaubo istorijos

786 15 20 Writer: mushymins pateikė mushymins
autorius mushymins Sekite „Share“
  • Dalytis el. Paštu
  • Pranešimo istorija
Siųsti Siųsti draugui Bendrinti
  • Dalytis el. Paštu
  • Pranešimo istorija

Sveiki. Tai, ką ketinate skaityti, jus sukrės. Turiu prisipažinti dėl mano padaryto keisto ir baisaus nusikaltimo ir nespėju ilgiau saugoti savo paslapčių. Aš prašau nenustoti skaityti.


Ilgus metus slėpiausi nuo pasaulio. Matote, aš esu be galo negraži. Tu būsi sukrėstas ir pasibaisėjęs žvilgsniu į mano veidą. Buvau apgailėtinas ir apgailėtinas padaras, nes niekada nepažinojau meilės. Niekada nejutau nei švelnaus rankos prisilietimo, nei šilto jausmo, kai prieš mano lūpas liejasi lūpos.

Aš buvau dailidė pagal profesiją ir visą dieną dirbau fabrike, gaminu baldus. Mano specialybė yra kėdžių gamyba. Mano įgudusios rankos drožė medieną, prisukavo gabalus, apdarė atlošus ir rankų atramas bei apmušalus, paminkštino pagalvėles ir siuva dangčius. Dirbdama jaučiausi kaip menininkė, kurianti puikų šedevrą.

Kai mano kėdės buvo baigtos, aš visada jas išbandydavau, kad įsitikinčiau, ar jos yra patogios. Man tai labai sužavėjo įsivaizduoti visus skirtingus žmones, kurie sėdėtų ant mano sukurtos kėdės. Kitaip nei aš, jie gyveno nuostabų, laimingą gyvenimą. Jie turėjo žmogų, kurį mylėjo ir kuris juos mylėtų. Kiekvieną kartą, kai galvodavau apie juos, pajutau ne ką kitą, o kančią ir neviltį.

Vieną dieną aš sukūriau naujo tipo kėdę ir, kol dirbau, mano galvoje ėmė formuotis labai keista idėja. Aš pakeičiau dizainą ir padariau tuščią vietą viduje. Tai buvo pakankamai didelė ertmė, kad tilptų žmogaus kūnas. Žinoma, aš turėjau ištraukti daug medinio rėmo ir spyruoklių viduje.


Keliai būtų tiesiai po sėdyne, galva ir viršutinė kūno dalis būtų atlošo viduje. Kažkas galėjo sėdėti kėdės viduje ir niekas niekada nesužinos, kad jie ten yra. Palikau nedidelę erdvę reikmenims, tokiems kaip maistas ir gėrimai, ir netgi įdėjau truputį puodelio, skirto pisui ir košei. Iki to laiko, kai buvau baigusi, kėdė buvo tapusi miniatiūriniais namais.

Nusivilkau drabužius ir įlipau į kėdės vidų. Ar galite įsivaizduoti, kaip keistai tai jautėsi? Jis buvo griežtai tinkantis, tačiau po kurio laiko man pavyko priprasti. Buvau visiškoje tamsoje, bet galėjau išgirsti, kas vyksta aplinkui. Girdėjau, kaip mano kolegos vaikščiojo po gamyklą ir manęs ieškojo. Jie net neįtarė, kad aš buvau tiesiai po jų nosimi.


Po kurio laiko kai kurie pristatymo vyrai mane pakrovė į sunkvežimį ir nuvežė į baldų parduotuvę. Jie paguldė mane į parodą viduryje parduotuvės grindų ir paliko mane ten. Buvau tobulai slepiama ir niekas nebuvo protingesnis. Aš buvau kaip krabas ar vėžlys, bet vietoj kiauto turėjau savo kėdę.

Beveik kai tik atvykau, klientai pradėjo išbandyti kėdę. Negaliu pasakyti, kiek nežinomų dugnų ant manęs atsisėdo. Kai kurie iš jų turėjo didelius, riebius dugnus kaip medūzos, kiti - plonus, kaulinius dugnus kaip griaučiai. Kai kurie turėjo tvirtus sėdmenis kaip arklys, kiti - išsipūtusius sėdmenis, šokinėdami aukštyn ir žemyn kaip guminis rutulys.


Tai buvo nepaprastas jausmas. Aš per medžiagą galėjau jausti jų kūno šilumą. Jų pečiai atsigulė prie mano krūtinės, o rankos ir rankos gulėjo ant mano. Ne vienas iš jų įtarė, kad minkšta pagalvėlė, ant kurios jie sėdėjo, iš tikrųjų buvo mano maža.

Anksčiau dėl mano groteskiško ir nerimą keliančio žvilgsnio žmonės visada regėdavo mane, bet dabar mano oda beveik plonu audinio sluoksniu liečiavo jų. Paslėpęs kėdės vidų, įsivaizdavau save juos apkabinęs, pabučiavęs ir apsivyniojęs rankas aplink juos aistringai apkabinęs.

Žinoma, tai buvo keista rūšis. Praleidus tiek laiko kėdėje, sėdint toje pačioje padėtyje, mano raumenys pradėjo nykti. Aš vos galėjau judėti, o mano kūnas buvo kreivas ir sulenktas. Buvau sulankstytas kaip kirpėjas, bet aš tuo nesirūpinau. Viskas, apie ką galėjau pagalvoti, buvo nepaprastas jausmas, kai žmonės sėdėjo ant manęs.

Vieną dieną kažkas nusipirko mano kėdę. Pristatymo vyrai mane pasiėmė, įkišo į furgono galinę dalį ir nuvežė į gražios šeimos namus. Jie paguldė mane į savo kambarį, priešais televizorių. Per kelias dienas kiekvienas šeimos narys bent kartą sėdėjo ant manęs. Buvau danguje.


Bet buvo vienas šeimos narys, kurį mylėjau labiau nei visus kitus. Šis žmogus man buvo ypatingas ir, laikui bėgant, aš pradėjau juos įsimylėti. Aš negalėjau sau padėti.

Kai jie atsisėdo ant manęs, aš stengiausi, kad mano keliai jiems būtų kuo patogesni. Kaskart, kai jie pasilenkdavo prie manęs, aš šiltai juos apkabinčiau ir padaryčiau jaukius bei prigludusius. Kai jie jautėsi pavargę, aš keldavau kelius pirmyn ir atgal, švelniai siūbuodama juos miegoti.

Galite manyti, kad buvau išprotėjęs, bet buvau beprotiškai įsimylėjęs šį žmogų. Aš buvau jų apsėstas ir ilgėjausi, kad jie grąžintų mano jausmus. Pasiekiau tašką, kuriame pajutau, kad jei tik jie žinotų, kad ten esu, jie įsimylėtų ir mane.

Žmogus mėgo skaityti, todėl sugalvojau gudrų planą. Aš parašiau savo istoriją ir pateikiau ją internetinei svetainei.

Iki šiol jūs tikriausiai atspėjote, apie ką aš kalbu.

Kad tai tu.

Aš taip ilgai buvau tavo namuose, tu, jei tik tu mane pamatytum.

Baigę skaityti tai, prašome apsisukti ir pažiūrėti į mane. Tai bijoti. Ateik ir atsisėsk man ant kelių. Aš pasiilgau tavo prisilietimo.